Per koučingo mokymus dažnai juokauju, kad koučingo specialistai turės darbo dar ilgai. Juk daugelis žmonių nuo vaikystės nori kažkuo tapti, kažką pasiekti ir kažką daryti, todėl perka atitinkamas knygas, lanko mokymus, susitinka su asmeniniu koučingo specialistu, kad tai pasiektų. Tačiau vėliau jis supranta, kad jau nebenori būti tuo kažkuo – jis nori vėl būti savimi. Ir vėl ieško knygų, mokymų, koučingo specialisto, kuris padėtų jam atrasti tą pamestą “Aš”. Tokiu būdu mes realiai tolstame nuo savęs tam, kad paskui ieškotumėm kelio atgal į save.

Gal toks ir yra asmenybės ugdymo procesas? Taip turbūt ir galvočiau, jei nesutikčiau žmonių, kuriems niekada neprireikė nei koučingo siecialistų, nei psichiterapeutų. Jie nedaug skaito ir mokymuose išvis nesilanko ar lankosi retai, o tuos žmones galima sutikti Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kitose šalyse, kur ne taip gerai išvystita ekonomika. Kur tėvai „neruošia“ vaikų saugiam ir turtingam gyvenimui. Kur vaikai tiesiog auga tarp bendraamžių taip, kaip leidžia gamta. Žinoma, yra ir mūsų kultūroje žmonių, kurie sugeba labai autentiškai siekti norimų tiklsų. Jie besąlygiškai pasitiki savimi ir daro tai, ką nori, ir kas jiems suteikia prasmę ir malonumą.

Augindamas savo vaiką užduodu klausimą sau pačiam – koks mano, kaip tėvo, vaidmuo šiame procese? Kokiu turi išaugti mano vaikas, kad jam būtų maloniau ir prasmingiau gyventi suaugus? Suprantu, kad geriausia būtų, jei jis tiesiog užaugtų savimi. Ir suprantu, kad reikia netrukdyti jam augti. Stebėti jį ir pačiam mokytis iš jo! Ir šitoje vietoje koučingas man labai padeda. Nes koučingas – tai visų pirma klausymasis ir stebejimas ir tik paskui klausimų uždavinėjimas ir ėjimas tikslo link. Taip aš dažniausiai stengiuosi daryti ir elgtis su savo dukra. Stengiuosi pastebėti ką ji daro ir ko nori pasiekti. Kartais užduodu klausimus ar prisijungiu prie jos žaidimo. Prisijungęs stengiuosi jos neslopinti ir darau viską, kad dukra jaustųsi „projekto vadove“.  O aš tuo pačiu stengiuosi suprasti jos motyvus, resursus, norus. Tokiuose santykiuose kitas žmogus prisiima atsakomybę, augina pasitikėjimą savimi, įsitraukia į procesą. Jis pripranta būti savo projektų vadovu, o vėliau ir savo gyvenimo šeimininku.

Sunku, kai santykiuose su vaikais ne visada būna tik “jų projektai” ir jie nenori daryti to, ką turi padaryti. Kartais jiems reikia apsirengti, pavalgyti, sutvarkyti kambarį. Ir tokiu būdu tėvams jau reikia kūrybiškai susitarti su vaikais. Iš vienos pusės, lengviausia būtų išmokyti vaiką klausyti tevų, bet suprantu, kad tuo pačiu aš sulaužyčiau tą trapų pasitikėjimo ir savivertės jausmą, kurį prieš tai auginome. Todėl visada labai svarbu ir aš visuomet stengiuosi suderinti vaiko ir savo tikslus! Tyrimai įrodo, kad  60-80% asmenybės susiformuoja dar iki 6-erių metų. O asmenybė formuojasi sąveikaudama su aplinka. Jei šioje sąveikoje ji jaučiasi vertinga, mylima ir savarankiška – tai išsilaikys ir visą likusį gyvenimą.

Mes stebime ir žaidžiame kartu su vaiku iki 3-4 metų. Paskui prasideda įdomesnis laikotarpis, kai vaikas pradeda uždavinėti klausimus  “O kodėl?”, “O kam?”, “Ką darysim?”. Jis jau nori žinoti nes ne tik reaguoja, bet ir galvoja. Ir mes galime užimti autoritetingo suaugusiojo, eksperto, kuris viską žino, poziciją. Arba skatinti vaiko savarankiską mąstymą. Koučinge labai svarbu, kad ekspertu sesijoje būtų klientas. Taip pat ir su vaiku – reikia stengtis, kad vaikas pats atrastų atsakymus. Arba bent bandytų jų ieškoti. Mes galime pasidalinti savo nuomone, bet turime skatinti vaiką priiminėti savarankiskus sprendimus.

Pagrindinis koučingo tikslas yra pagalba klientui padidinti sąmoningumą, pasitikėjimą savimi, norą veikti.  Ir jei mes pradedame už klientą spręsti jo situacijas,  natūraliai pradedame šiuos ryšius griauti. Taip pat ir su vaiku – kai tik mes įsikišame į jo žaidimą, jis nustoja norėti žaisti, nes nesijaučia ten šeimininku! Mums, tėvams, reikia išmokti matyti vaikuose savo gyvenimo šeimininkus. Mums reikia juos “paleisti”! Tai didelis iššūkis, nes mes visada jaučiame, kad geriau žinome už savo vaiką ko jis turi norėti ir ir ką turi daryti. Ir toks “žinojimas” pas kai kuriuos žmones išlieka visą gyvenimą. Tokių tėvų vaikai niekada ir neišauga – jie lieka pas mamą, kol nesuranda kitos „mamos“.

Sunku taikyti koučingą artimiems žmonėms, nes dažniausiai mes norime juos pakeisti daugiau, nei jie patys nori keistis. Ir dažniausiai mes geriau už juos žinome į ką jiems reikėtų keistis. Tokiu būdu mes visada įkrentame į eksperto poziciją ir darome tam tikrą spaudimą. Kitas žmogus pradeda priešintis, užsidaro arba net supyksta. Tuomet koučingas net pagadina santykius. O tikras koučingas įmanomas tik tada, kai mes pilnai ir besąlygiškai pasitikime kitu žmogumi. Tikime, kad jis pats geriausiai žino ko jam reikia ir kas jam geriausia. Tikime, kad jis turi pakankamai žinių ir jėgų pasiekti tai, ko nori. Jei tokio tikėjimo neturime – geriau neklausinėti nieko. O tiesiog sakyti savo pastebėjimus, nes tai geriau nei klausimai į kuriuos atsakymą jau žinote. Tokie klausimai atrodo kaip mokytojo manipuliacijos…mokytojo, šalia kurio visada jautiesi kvailiuku….

Iš tiesų tai tikras iššūkis  – auklėti vaikus koučingo stiliumi. Nes tėvo paregia ne tik išlaisvinti vaiko talentus ir galimybes. Tėvai turi išauginti laisvą vaiką, bet tuo pačiu ir atsakingą už savo laisvus sprendimus. Ir jei koučingo specialistas neprisiima atsakomybės už kliento rezultatus ir visapusiškai skatina klientą veikti, tai vaiko atžvilgiu mes visada nešame tam tikrą atsakomybę už jos veiksmus.  Ir dažnai šią atsakomybę perduodame vaikui. Jei jis padaro ką nors netinkamo – mes jį barame ir galime net nubausti. Tokiu būdu vaikas supranta, kur yra jo laisvės ribos ir prasideda kitų žmonių teritorija. Jis mokosi nustatinėti ribas ir jas gerbti. Jis tampa ne tik laisvu, bet ir atsakingu. Ir tokiuose santykiuose mes jau negalime būti vien koučeriu. Bet būname ir draugu, ir partneriu, ir auklėtoju, ir net teisėju ar baudėju.

koučingas šeimoje, koučingas su vaikais

Ir jei nagrinėtumėme auklėjimo temą plačiau, tai labiausiai mūsų vaikams, mano nuomone, reikia tiesiog meilės. Besąlygiškos meilės, kurioje vaikas jaučiasi vertinamas už tai, kuo jis yra. Mes neskatiname jo tobulėti, augti, keistis – bet pirmiausia priimame jį tokiu, koks jis yra. Per tokį santykį su vaiku jis išmoksta ir besąlygiškai mylėti save. Jaučiasi vertinamas ir mylimas, gerai jaučia, ko nori, ir tai realizuoja. Auga autentiška ir stipria asmenybe. Išties labai daug neigiamų emocijų vaikas gauna, kai tėvai, manipuliuodami meile, išreikalauja iš vaiko sau naudingo elgesio. “Būsi geras, jei darysi taip…” Tokios frazės priverčia vaiką galvoti, kad tam, kad būti geru, reikia elgtis „teisingai“. Ir jis stengiasi įtikti kitiems, kad jaustųsi geru ir mylimu. Ir taip praranda santykį su savimi. Jis iš tiesų labai gerai žino, ką turi daryti, bet sunkiai suvokia ką NORI daryti. Pradeda gyventi kitų žmonių gyvenimą, o savajam turi mažai motyvacijos. Tai labai dažna mūsų visuomenės liga, kuri prasideda ankstyvoje vaikystėje.

Todėl nuolat sau primenu, kad besąlygiškas vaiko priėmimas yra daug svarbesnis nei jo ugdymas. Ir nuolat mokausi matyti ir vertinti dukrą tokią, kokia ji yra. Ir padėti jai daryti tai, ko ji nori išlikdama savimi. Daryti tai ne dėl manęs, o dėl savęs. Čia kaip santykis su gėle – jos nereikia traukti už lapų, kad greičiau augtų, bet duoti žemės, vandens, šviesos ir savo dėmesio.:)

Oleg Kovrikov

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *