Asmeninis bendravimo poreikis

Žmogaus elgesio stebėjimas yra gana dažnas reiškinys šių laikų visuomenėje. Tam atliekamos išsamios studijos ir tyrimai. Įdomu, kiek žmonės tiria savo paties elgseną? Juk tam nereikia net būti mokslininku!

Dažną mūsų supa kiti žmonės, su kuriais praleidžiame nemažai laiko. Juk yra ir tokių, kurie vieni būti net negali. Bendravimas su kitu visada praturtina mus, kaip asmenybes. Bendraudami plečiam savo akiratį, keičiamės informacija, įspūdžiais, naujovėmis, dalinamės savo vidiniu pasauliu. Jei atkreiptume dėmesį į paprastą dviejų žmonių pokalbį, tai kas jame būtų svarbiau: tai, kaip žmogus kalba ar taip, kaip jis elgiasi pokalbio metu?

Jei bendrauja du Žmonės, tai kuris iš jų gauna daugiau naudos? Ar visada Žmonės išsineša tokią pačią naudą iš susitikimo?

Bendrauti tai: daugiau kalbėti ar klausyti?

Remiantis patarle, kad žmogui neveltui duotos dvi ausys, kad daugiau klausytų, tai gal dažnai pastebėtume tiesiog maloniai tylinčius žmones ir laukiančius, kol jiems kas nors ką nors pasakys. Taip anaiptol nėra – dauguma žmonių tiesiog negali nekalbėti. Jie daug kalba, kad kitas net nelabai kada turi įsiterpti. Dar keisčiau yra tai, kad daugiau kalbantis yra paprastai tas, kuris ir užklausia savo pašnekovo klausimo, o paskui pats „užima eterį“.

Pastebėjote, kad dažnai žmonės taip bendrauja? Gal ir Jums taip būna, kad visame pokalbyje girdit tik save?
O ką tai duoda? Na, mažiausiai, ką Jūs gaunat, tai dėmesį iš savo „pašnekovo“. Nesakau, kad to nereikia, tiesiog noriu parodyti, kad ir daugiau klausantis galima gauti nepalyginamai daug:
– sužinosit daug naujų dalykų, nes tai, ką pasakojat Jūs, jau nėra nauja Jums patiems;
– sutaupysite daugiau laiko, nes pokalbis bus labiau tikslingas ir jame greičiau rasit pagrindinę esmę;
– įgausite daugiau pagarbos iš savo kolegos, nes jis jaus, kad rodot jam daugiau dėmesio, nei pats sau;
– išmoksite pats sakyti tik svarbiausius dalykus;
– suprasite, kiek kartais pats prisakote nereikšmingų kalbų.

Suprantu, kad tai nėra lengva iškart. Sutinku, jei sakot, kad ir taip gerai mokate klausyti kitą žmogų. Tada šis straipsnis gal ir nėra skirtas konkrečiai Jums. Tiesiog pagalvokite kitą kartą prieš kalbant su kitu, pastebėkit save pokalbio metu, leiskite kitam kalbėti dar daugiau, sumažinkite savo kalbas bent dešimt procentų. Esu tikras, kad bet kuriame etape rasite naujų ir labai malonių įžvalgų Jums patiems. O jei esate labai rimtas kalbėtojas (gal tiksliau – „plepys“), tuomet pasistenkite savo pasisakymus keisti į klausimus. Į paprastus, vaikiškus klausimus, kurie skatintų pašnekovą papasakoti Jums dar daugiau.

Asmeninė domėjimosi kitu nauda

Pajuskite, kiek daug duoda paprasti ir nuoširdūs klausimai
„Kas gero šiandien įvyko?“,
„Kaip jautiesi?“,
„Kaip pasieki tokių rezultatų?“,
„Kokių turi planų atostogoms?“,
„Kokią geriausią istoriją žinai, kad būtų linksma?“
Galų gale – paklauskite to paties, ko norėtumėt, kad paklaustų Jūsų.

Įsiklausykit, ką kitas Žmogus atsakytų vietoj Jūsų. Taip labai paprasta atrasti visiškai kitą požiūrio kampą, naujai įvertinti situaciją, gal net priimti sprendimą, kuris anksčiau net nebuvo planuotas… gal dar ką nors galėsite atrasti? Nenustebkit, kad Žmogus į tokius klausimus atsakys ne iškart. Lukterkit akimirką, nebijokite padaryti pauzės – tuo metu Jūsų pašnekovas galvoja, ką Jums atsakyti. Ir svarbiausia – atsakyti atsakingai ir kaip galima išsamiau.

Prieš pradedant kitą pokalbį…

Pauzė visada duoda naudos, tad nėra būtina ją užpildyti kokiomis nors kalbomis. Juk tos pauzės tokios trumpos, tad būkite tikri – nieko blogo per jas neatsitiks, jei ir patylėsit. Gal verta kartais padaryt šį bei tą naujo? O kas jei išbandyti patarlę, kad dvi ausys duotos tam, kad klausymas užimtų daugiau laiko nei kalbėjimas, kurį atliekame su viena turima burna?

Povilas Petrauskas, ACC