Gitana SAULIENĖ, koučingo specialistė
Viskas, kas aplink mus, yra energija. Net mąstymas yra ne kas kita, kaip milžiniškas tos energijos srautas, įpakuotas į greitą, lengvai judančią formą, kurią vadiname mūsų mintimis.
Ar kada nors Jūs sąmoningai stebėjote savo mintis? Ar realiai žinote, kokios mintys Jus aplanko?
Mintys, kaip kibirkštys liepsnoje – pasirodo ir dingsta. Pasilieka tik minčių sukelti jausmai.
Viena mintis savyje turi nedaug jėgos. Kai dažnai ją pakartojam, tai galime sukoncentruoti ir nukreipti, padidinti jos jėgą. Kiek jėgos minčiai suteikiame, tiek ji yra stipri ir galinga.
Jėga gali būti kurianti arba griaunanti. Tą patį galime pasakyti apie mintis – mintys gali mus įkvėpti, nuraminti, priversti naikinti. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokias mintis mes norime sustiprinti ir, į kokias norime nekreipti dėmesio.
Įsivaizduokite padidinamąjį stiklą, pro kurį praeina saulės spinduliai. Jeigu mes šį stiklą nuolat judinsime, tuomet spindulių energija paprasčiausiai išsisklaidys. Jei šį stiklą mes įtvirtinsime, tai pro jį praėję saulės spinduliai įgaus aiškų šviesos srautą, kurio jėga gali būti net gaisro priežastimi.
Tas pats atsitinka ir su mūsų mintimis. Reikia suprasti, kad mintys turi panašią jėgą. Mūsų giliausi įsitikinimai, baimės, viltys, rūpesčiai, požiūris, norai, troškimai ir kiekviena mintis turi didžiulę įtaką mums patiems, mus supantiems Žmonėms ir pasauliui, kuris supa mus.
Dauguma nekreipia dėmesio į savo mintis, nepastebi, kaip jų dėka samprotauja, ko nori, ko baiminasi, apie ką kalba sau, ką atmeta, kaip nereikalingą. Paprastai mes valgome, dirbame, bendraujame, nerimaujame, tikimės, kuriame planus, perkame, žaidžiame, darome daugybę veiksmų ir visa tai vyksta mūsų minčių pagalba. Pirma ateina mintis, po to – veiksmas. Tačiau mes specialiai nesekame, kodėl mes taip veikiame.
Daugumoje knygų yra rašoma: sekite savo mintis. Mes visada galime atšauti – nėra tam laiko, kam to reikia. Sekti mintis – kažkokia nesąmonė. Gyvenimo tempas per didelis, kad dar papildomai leistume savo laiką minčių fiksavimui ir rūšiavimui.
Kartais pagalvojus, paskendus savo mintyse, ypač negatyviose, mes nemokame ar net nenorime nuo jų atsiriboti. Kaip dažnai mes sakome: man liūdna, man sunku, man pikta, man nieko nereikia. Visos šios būsenos tai tik pasekmė tų minčių, su kuriomis mes gyvename ir jas nuolatos laikome, sukame savyje.
Todėl sekti savo mintis yra gerai, kai jaučiame, kad jos varo mus iš proto neigiama linkme.
Tuomet sustok ir pagalvok priešingai, pagalvok kitaip. Kas atsitiks? Susimąstei?
Vėl ima viršų mintys?
