Yra toks pasakojimas…
…apie vieną vaikiną, kuris norėjo būti labai išmintingas Žmogus. Tokį jis žinojo tik vieną – savo Mokytoją, kuris jį pastoviai kažko išmokydavo. Tai buvo maži stebuklai, bet jie labai gelbėjo vaikino gyvenime. Laikui bėgant, vaikinas tų stebuklų norėjo vis didesnių ir didesnių, išminties jam vis norėjosi daugiau. Galiausiai vaikinas nusprendė paprašyti savo Mokytojo, kad šis išmokytų jį visos savo išminties. Vaikinas tiesiog norėjo būti išmintingas, kaip jo Mokytojas.
Mokytojas sutiko patenkinti šį prašymą ir jie kartu nuėjo link upės. Jie įbrido į upę iki pusės ir tuomet Mokytojas liepė vaikinui tūpti, kad vanduo būtų virš galvos. Vaikinas daug neklausinėjo, jis tiesiog visada darė tai, ką liepė Mokytojas. Vaikinas tikėjo, kad Mokytojas žino, ką daro ir po kelių akimirkų Mokytojas jam perteiks visą savo išmintį. Kol vaikinas buvo po vandeniu, Mokytojas laikė savo ranka prispaudęs vaikino galvą, kad šis neatsistotų.
Taip vaikinas po vandeniu buvo jau 15 sekundžių ir vis galvojo, kad tuoj įvyks nuostabus dalykas jo gyvenime. Praėjo dar 15 sekundžių ir vaikinas pabandė atsistoti. Mokytojo ranka stipriai laikė vaikiną. Vaikinas džiaugėsi, kad kaip tik tuo metu „kažkas“ vyksta ir Mokytojo išmintis perduodama tiesiai jam. Po vandeniu vaikinas jau buvo 50 sekundžių ir susikaupęs laikė orą plaučiuose. Jis nežinojo, kiek laiko dar reikės būti po vandeniu ir jau pradėjo mąstyti ar tikrai Mokytojas žino, ką daro… dar po 15 sekundžių vaikinui pradėjo trūkti oro ir jis bandė atsistoti ant kojų ir jau nejuokais pradėjo pykti ant Mokytojo, kad jį laiko po vandeniu… Galiausiai, vaikinas sukaupė paskutines savo jėgas ir stipriai atsispyrė nuo žemės. Mokytojas buvo jau gana senas ir neatlaikė vaikino pasipriešinimo įtraukti oro. Po vandeniu vaikinas prabuvo beveik 120 sekundžių ir, vos atgaudamas kvapą, piktai kreipėsi į Mokytoją, kodėl jis norėjo jį paskandinti…
Mokytojas ramiai paaiškino, kad visi sprendimai ir visos jėgos yra pas jį patį ir tik nuo paties priklauso, kada ir kaip visa tai panaudosi, kad pasiektum tai, ko tikrai trokšti.
Kartais taip jau būna ir dažno mūsų gyvenime. Mes norime kažko neapibrėžto, mes žinome, kas mums nepatinka ir galim įvardinti tai, ko mes tikrai nenorime.
Klausimas yra paprastas: KO TU IŠ TIKRO NORI SAU?
Kiek dažnai mes paklausiam savęs, kokioj savo ateity mes norime gyventi?
Kokia aplinka mus sups tada, kai mes būsime pasiekę savo tikslus?
Kokios bus mūsų vertybės ir kiek jos įtakos tolimesnius mūsų veiksmus?
Kartais mes tiesiog susikoncentruojame į tikslą, bet pamirštame, kad jis nepasiekiamas per vieną dieną. Mes pamirštame, kad yra tam tikras Kelias, kol nueisime iki ten, kur tikrai norime būti.
Kartais mes nekreipiame dėmesio į daug smulkių dalykų, kurie visada būna aplink mus. Kartais mes pastebim tiek mažai, bet… bet mes visada galime sustoti ir sukaupti visas savo jėgas, kad pamatytume tai, kas paprasta, kas teikia džiaugsmo ir jėgų. Ir visa tai tam, kad pasiektume viską, ką tik sugebame aiškiai įsivaizduoti, bei esame pasiruošę tuos žingsnius žengti dėl savęs, dėl sau artimų ir svarbių Žmonių.
Kartais mes būname, kaip tas vaikinas – mes galime tik tada, kai daugiau nieko nebegalime.
Žinau, kad koučingas padeda suvokti daugiau ir atrasti jėgų ten, kur atrodo, kad jų jau nebėra ;).
Koučingo galima išmokti ir tai nėra sudėtinga. Gal tiesiog verta išbandyti tai ir patirti pačiam?
Būk iššūkis pokyčiams, nes kitaip jie bus iššūkis Tau ;).
Daugiau apie koučingo kursus rasite čia.
